..dulkės.

-Ką veiki , kai tyla sugniaužia tavo pirštus ir kėsinasi į tavo kaklą?
-Susiriečiu į kamuoliuką ir tūnau kambario kampe.
-Bėgi nuo vienatvės ir kartoji, tai, kad jos nėra?;
slėpiesi, o kai klausia pameluoji ?
Tu manai, kad tik kai Sakurų žiedai pradės kristi, nuo tavęs pabėgs vienatvė,
o iki tol neverta kentėti ir tai sau pripažinti.,
bet dar negreitai tie žiedai pradės kristi,
o tu toks vienišas tylioj baltoj žiemoj..
Belieka tik kentėti ir nieko nepažinti,
nors taip gyvent neverta...
Apskuręs pasaulis, tai pamirštos dulkės.
-visi mes dulkės,
kovojantys dėl nieko,
juk vistiek mirsime.
Kovoti neverta-gyventi neverta.
Reikia tik šokti pro langą.
Nors ir šokti Neverta.
Dulkėti dar 20 metų
-Toks tas likimas.
Laumių išverptas,
keistas ir sutrikęs .