Ašaros kaip medaus lašai

Ašaros kaip medaus lašai,
Turbūt mane tu pamiršai...
Varva nesustodamos saldžiai,
O jas nušluosto tik vabzdžiai.

Mano vasara nubėgo su medum,
Mano ruduo neatėjo su lietum,
Užstrigo kibiro gilioj skylėj,
Kaip užstringa vinis senoj kėdėj.

Negali būti taip skaudu,
Kad ašaros pavirstų sidabru,
Jos vis dar kaip medaus lašai,
Turbūt mane tu pamiršai...

By aren't they ? (R&A)

Idealus

Ar pieva geriau nei žiema?

Ar sniegas ir snaigių puota?

Ar meilė geriau nei aušra?

Ar vakaras tik su kava?

Ar prisimeni rytą be rūko?

Ir megztinį suplėšytą pūko?

Aš žinau, jame kandys dvi dūko,

O jis trūko vis trūko ir trūko.

Ar istorija mano padėjo

Pamiršti tai, ką reikėjo?

Iš dangaus tiktai lyti pradėjo,

O aš skėčio šalia neturėjau.

Tą kartą, kai pamačiau tave,
Kvepėjo rožės dieviška žeme.
O nusileidęs angelas šnabždėjo,
Ir žemė tyliai mus stebėjo.

Nepamiršiu pasakos many,
Kuri nebetelpa širdy.

Velnių spelionės sugriuvo
Mano pasaka nežlugo.

Svarbiausia rimas

Balerinos iškrypusiom kojom,
Kava iš kiauro puodelio,
Mano siela išpilstyta saujom,
Dievo ranka be kraujo.

Kas išgers marcipanų arbatą?
Laumių vaikas nežino
Jis nešioja nuskurusį batą
Gautą iš arlekino.

Aš sustojau,
kai sustoti nebeįmanoma,
nes vėjas tave neša
ir palieka nebūtį;
viską užkloja smėliu
ir sutrupina mano sielos gelmes iki kaulų;
trupinius užkasa giliai,
kad tu nerastum.
Ir akacijos baigia nuvysti,
tai beprasmiškas reikalas užaugti,
kai sielos nebelieka esmėj.

*

Dabar sninga,
O aš negirdžiu tavo balso.
Koks abejingas pasaulis, kai tavęs nematau.
Atskrisk prašau
Prie mano lango,
Kad aš galėčiau pamatyt tave
Ir išsigelbėt iš depresijos nelaimingos,
Kuri baigia suvalgyti mane.

Knygos

Įsimylėjus Dorijaną Grėjų,
Gulinti rugiuose prie bedugnės ir
Gerianti pienių vyną.
Lyg septintąjame susitikime
Prie piedros upės - ten aš sėdėjau verkdama.
Taip aš tapau kvailiu,
Sėdint ant pirmojo laiptelio,
Beskaitydamas alchemiką,
Kuriame rašė apie dešimtąjį ratą.
Man vaidenosi dalmantinas,
Žaliomis išpūstomis akimis
Ir tai buvo nuostabu!