Aš sustojau,kai sustoti nebeįmanoma,
nes vėjas tave neša
ir palieka nebūtį;
viską užkloja smėliu
ir sutrupina mano sielos gelmes iki kaulų;
trupinius užkasa giliai,
kad tu nerastum.
Ir akacijos baigia nuvysti,
tai beprasmiškas reikalas užaugti,
kai sielos nebelieka esmėj.
"Siela esmėje" man asocijuojasi su senaisiais tikėjimais, kai sielos buvimą priskirdavo beveik viskam: gyviems ar negyviems būviams ar daiktams.
AtsakytiPanaikintiŠiaip visi tie tikėjimai turi savito žavesio.
Juose žmonės gali pajusti tą bendrumo, prasmės jausmą.
O mūsų moderniais ar postmoderniais laikais su žmonių "bendrumais" ir "prasmėmis" yra tikrai daug problemų.
Na bet už tai galime tuos dalykus kurti patys, rašant eilėraščius, jungiantis į įvairias bendruomenes ar net patiems jas steigiant, net ir tą pačią bažnyčią galime lankyti, jei norime ;), bet mažiau esame priklausomi nuo iš aukštybių nuleistais autoritetais, kurie mums pasako ką reikia daryti, o ko nereikia daryti, kas gera, o kas bloga...
Dabar esame laisvesni, ir galime tuo naudotis. ;) Todėl aukščiau nosį. ;)
O šiaip bendrai eilėraščio nuotaikai pritarčiau, tas eilėraščio šešėliukas gali būti puikus pagrindas atsispirti. ;)
Gražu, kad rašai eiliukus. :)
Pataisa : kai rašom. ;P
AtsakytiPanaikinti