Tą kartą, kai pamačiau tave,
Kvepėjo rožės dieviška žeme.
O nusileidęs angelas šnabždėjo,
Ir žemė tyliai mus stebėjo.

Nepamiršiu pasakos many,
Kuri nebetelpa širdy.

Velnių spelionės sugriuvo
Mano pasaka nežlugo.

Svarbiausia rimas

Balerinos iškrypusiom kojom,
Kava iš kiauro puodelio,
Mano siela išpilstyta saujom,
Dievo ranka be kraujo.

Kas išgers marcipanų arbatą?
Laumių vaikas nežino
Jis nešioja nuskurusį batą
Gautą iš arlekino.

Aš sustojau,
kai sustoti nebeįmanoma,
nes vėjas tave neša
ir palieka nebūtį;
viską užkloja smėliu
ir sutrupina mano sielos gelmes iki kaulų;
trupinius užkasa giliai,
kad tu nerastum.
Ir akacijos baigia nuvysti,
tai beprasmiškas reikalas užaugti,
kai sielos nebelieka esmėj.

*

Dabar sninga,
O aš negirdžiu tavo balso.
Koks abejingas pasaulis, kai tavęs nematau.
Atskrisk prašau
Prie mano lango,
Kad aš galėčiau pamatyt tave
Ir išsigelbėt iš depresijos nelaimingos,
Kuri baigia suvalgyti mane.

Knygos

Įsimylėjus Dorijaną Grėjų,
Gulinti rugiuose prie bedugnės ir
Gerianti pienių vyną.
Lyg septintąjame susitikime
Prie piedros upės - ten aš sėdėjau verkdama.
Taip aš tapau kvailiu,
Sėdint ant pirmojo laiptelio,
Beskaitydamas alchemiką,
Kuriame rašė apie dešimtąjį ratą.
Man vaidenosi dalmantinas,
Žaliomis išpūstomis akimis
Ir tai buvo nuostabu!

Svajonės

Rytinė kava atstoja miegą.
Kodėl mano valandos lyg viršvalandžiai slenka?
Aš pavargau, nors dar nebuvo man dėl ko pavargti.
Gal stresas stresui nelygus?
O gal aš vaikštau per sapnus?
Ieškodama kažko neatrasto..

Kažko, kas neprimintų praeities.
Kažko, kas man atvertų naują kelią.
Gal sapnuoju dienomis, kai naktimis nebelieka laiko..?
Kai žvaigždės danguje, aš negaliu akių užmerkti,
Aš negaliu sau leisti nematyti tų šviesų.

Na žinoma, štai kame bėda - gyvenimas per trumpas,
kad jį švaistytum veltui.
O dienomis belieka tiktai kavą gerti,
kad pamatyčiau saulę
ir tave jos šviesoje ...

Trys nušokimai nuo proto (arba kaip aš tapau bepročiu)

1.   Nukritę žiedai apklojo žemę,
      lyg šiltas ledas iš mano sapnų,
      lyg vanduo iš beribių delnų.
      Mano visas pasaulis - tai tu!


      2.    Bet aš bijau bijot,
       nes baimė per daug gyliai manyje.
       Bet aš bijau dainuot,
       bijau išskleist savo dvasią garse,
       drugelis juk gali manęs nesuprast.
 Bet gal aš galiu nedainuot, gal galiu  nekalbėt, gal galiu nekvepėt, gal tu vistiek mane suprasi?

3.    Vakaro tyloj,
       tik mums girdimoj.

       kur viskas aplink tapo rutina,
      mes žudom sekundes nebyliai,
      o jos žudo mus nepastebimai.

Priklausomybė, bohema ir išprotėjimas

Priklausomybė nuo kavos, nuo kofeino
Geresnė už geriausią miegą,
Tokia stipri, nekontroliuojama esybė
Stipresnė už žemės trauką,
Vedanti iš proto, kur nėra ribų.

Ir ji netiki, kad kas nors ja tiki,
Kad tai gali ją veikti kaip narkotikai.
Jai reikia į nepriklausomybės centrą.
Tai veda iš proto.

Juk bohema ir išprotėjimas tokie gaivūs
ir galingi..

..dulkės.

-Ką veiki , kai tyla sugniaužia tavo pirštus ir kėsinasi į tavo kaklą?
-Susiriečiu į kamuoliuką ir tūnau kambario kampe.
-Bėgi nuo vienatvės ir kartoji, tai, kad jos nėra?;
slėpiesi, o kai klausia pameluoji ?
Tu manai, kad tik kai Sakurų žiedai pradės kristi, nuo tavęs pabėgs vienatvė,
o iki tol neverta kentėti ir tai sau pripažinti.,
bet dar negreitai tie žiedai pradės kristi,
o tu toks vienišas tylioj baltoj žiemoj..
Belieka tik kentėti ir nieko nepažinti,
nors taip gyvent neverta...
Apskuręs pasaulis, tai pamirštos dulkės.
-visi mes dulkės,
kovojantys dėl nieko,
juk vistiek mirsime.
Kovoti neverta-gyventi neverta.
Reikia tik šokti pro langą.
Nors ir šokti Neverta.
Dulkėti dar 20 metų
-Toks tas likimas.
Laumių išverptas,
keistas ir sutrikęs .

(ne)Krentantys Drambliai

Balti drambliai apklojo dangų,
per sunkūs, kad nekristų,
bet ten - dangaus trauka;
stipresnė nei čionai,
o žolės tai suvokusios subruzdo
ir vėjas nebežino kam čia pūsti.
Įvyko katastrofa.
Apsivertė pasaulis.
Kodėl gi taip nutinka?
Tai visai suvokiama vaizduotė,
to keisto keisto padaro.
Glūdinčio kažkur giliai vandenyje.
Driežai spalvoti,
drambliai bespalviai.
Man ten nepatinka, to keistumo aš nesuprantu..

išmok tikėt

- Pavasarį nušokęs iš dešimto aukšto, tu liksi gyvas.
- Tikiuosi ne.
- Jei netiki, išmok tikėt, tikėt bent savimi. Nors tiek padaryk dėl manęs, nes niekada dar nieko nebuvai padaręs.!

begalybė be ribų

Šaltos naktys spindi lyg žvaigždės
su mėlynu dangum virš tavęs.
Jis tyliai užsimerkia,
kad nesuprastum jo tuštybės.
Geriau jo nepažinti,
jis svetimas, kaip svetimi namai,
bet artimas kai nepažįsti,
kai svajoji ir sapnuoji,
jo žingsniai aidi tavyje.
NUO JŲ PABĖGTI NEGALI.